Statyti namą

Tą vakarą Antonijus išėjo su draugais ir paliko mane vieną su vaikais.

Šeštadienio vakaras, septynios valandos, 2002 metų lapkričio 16 diena.

Pietūs buvo linksmi. Vaikai godžiai valgė, iš visko juokėsi. Labai šneki Leticija nesiliovė plepėjusi kaip paprastai. Marouanas atėjo su savo drauge. Mano dukterims oficialiai jis yra tik vienas vaikų, su kuriuo aš susipažinau mus priglaudusioje šeimoje. Jo atėjimas jų nenustebino, dukterys buvo laimingos galėdamos išeiti šeštadienio vakarą su mama ir draugais.

Nors jie kartu neaugo, bet dabar, žiūrint į juos, jie sudarė bendrininkų įspūdį. Aš bijojau, kad tas vakarėlis gali būti sunkiai pakeliamas. Antonijus, prieš išeidamas, man pasakė:

— Pakviesk mane, jeigu reikės, aš ateisiu.

Keista, bet aš jaučiausi gerai, aš beveik nebebijojau. Šiek tiek nerimavau dėl savo abiejų dukterų. Marouanas kirkino vyresniąją:

— Ateik, Leticija, sėsk prie manęs, na, ateik.

Jis ją priglaudžia prie savęs juokaudamas. O ji atsisuka į mane ir šnabžda:

— Koks jis malonus, mamyte!

— Taip, iš tikrųjų.

— Ir koks jis gražus!

Aš stengiuosi pastebėti kiekvieną smulkmeną jų trijų veiduose. Marouanas yra panašesnis į Leticiją, galbūt savo aukšta kakta. Momentais aš pastebiu jame Nadios išraišką, labiau susimąsčiusią ir santūresnę negu sesers. Leticija visada parodo savo jausmus ir jos reakcijos kartais būna pernelyg impulsyvios. Tai ji paveldėjo iš savo tėvo italo. Nadia labiau linkusi nerodyti savo jausmų.

Ar jos supras?.. Aš labai norėčiau jas laikyti mažomis mergaitėmis dar trejus metus ir jas saugoti nuo visokių nemalonumų. Turėdama tiek metų kiek Leticija, mano motina jau buvo ištekėjusi ir laukėsi kūdikio...

Leticija ką tik man pasakė: „Koks jis gražus...“

Ji galėtų įsimylėti savo brolį! Mano tylėjimas galėtų sukelti daugybę katastrofų. Šiuo momentu jie miršta iš juoko šaipydamiesi iš akivaizdžiai girto vyro. Jis žiūri į mūsų stalą ir iš toli kreipiasi į Marouaną:

— Stuobry! Tau pasisekė, kad pramogauji su moterimis! Keturios moterys, o štai aš esu vienas!

Marouanas jaučiasi išdidus ir akivaizdžiai įsižeidęs. Jis bamba:

— Aš tuoj atsistosiu ir jam rėšiu į snukį.

— Ne, prašau sėdėti.

— Gerai...

Restorano šeimininkas mandagiai išprašė įsibrovėlį ir vakarienė baigėsi juokiantis ir linksmai pokštaujant.

Mes palydėjome Marouaną ir jo draugę iki stoties. Jis dirba ir gyvena kaime. Mano sūnus prižiūri sodus ir žaliuosius plotus. Atrodo, kad jam patinka toks darbas, jis apie tai truputį pasakojo prie stalo. Leticija ir Nadia dar tiksliai nežino, kokią specialybę pasirinks. Nadia kalba, kad norėtų dirbti siuvykloje, Leticija šokinėja nuo vienos specialybės prie kitos. Jie visi trys žingsniuoja priešais mane gatve, vedančia į stotį. Marouanas eina viduryje, Leticija jį laiko už vienos rankos, Nadia — už kitos. Pirmą kartą gyvenime jos taip elgiasi visiškai pasitikėdamos Marouanu. Aš ne visada joms sakiau, kaip reikėtų elgtis, Marouanas yra nuostabus, jis leidžia tai daryti. Jis dūksta su abiem savo seserimis natūraliai, tarsi jos būtų jo senos pažįstamos. Aš nepatyriau daug džiaugsmo gyvenime prieš vedybas su Antonijumi ir dukterų gimimą. Marouanas gimė kančiose, be tėvo, o mergaitės gimė laimingos, jos yra tėvo turtas. Jų likimai yra skirtingi, bet jų juokas juos suvienija labiau ir man niekada nebūtų pavykę to padaryti. Mane apėmė nepažįstamas jausmas. Aš didžiuojuosi jais. Tą vakarą man nieko netrūko. Nebeliko baimės nei liūdesio, tik ramybė mano širdyje.

Stoties perone Leticija man sako:

— Aš niekada su niekuo taip gerai nesijaučiau kaip su Marouanu.

O Nadia pridūrė:

— Aš taip pat...

— Norėčiau važiuoti nakvoti pas Marouaną ir jo draugę. Rytoj rytą kartu papusryčiautume, paskui sėstume į traukinį ir grįžtume!

— Ne, grįžkime į namus, Leticija, tėtis mūsų laukia.

— Jis yra labai simpatiškas, mamyte, iš tikrųjų aš jį myliu, jis malonus, gražus... Koks jis gražus, mamyte!

Paskui atėjo Nadios eilė prikibti prie manęs:

— Kada mes jį vėl pamatysime, mamyte?

— Galbūt rytoj arba poryt. Pamatysi, tada mama gerai pavaišins...

Traukinys išvyko, aš pažiūrėjau į laikrodį — pirma valanda keturiasdešimt aštuonios minutės ryto.

Jos abi bėga paskui traukinį siųsdamos ranka bučinius. Niekada aš nepamiršiu tos akimirkos. Nuo to laiko, kai aš gyvenu Europoje, aš pripratau prie laikrodžių ir tas įprotis virto beveik maniakišku orientyru. Atmintis mane labai dažnai suklaidina prisimenant praeitį, todėl aš labai skrupulingai įsidėmiu dabarties įvykius, jeigu jie man yra svarbūs. Keista, Marouanas vakar norėjo sužinoti, kurią valandą jis gimė... Jam taip pat reikia orientyrų. Tą dovaną man bus labai sunku jam padaryti. Kankinama nemigos aš apie tai šią naktį galvojau. Aš galiu išplėšti iš savo vargšės galvos tik tiek, kad tuo metu buvo naktis. Man atrodo, kad tos prakeiktos ligoninės koridoriuje mačiau degančią šviesą, kai gydytojas išnešė mano sūnų. Žinoti laiką... tai vakarietiškas refleksas, o mūsų krašte tik vyrai turėjo laikrodžius. Dvidešimt metų aš galėjau tenkintis tik saule ir mėnuliu. Aš pasakysiu Marouanui, kad jis gimė mėnulio valandą.

Parėjusi į namus aš jam nusiunčiau žinutę į jo mobiliojo ryšio telefoną norėdama sužinoti, ar jie laimingai grįžo. Jis man atsakė: „ačiū, labanakt, iki rytojaus, iki rytojaus“.

Vėlu, dukterys tuojau eis miegoti, o Antonijus vis dar nemiega.

— Kaip sekėsi, brangioji?

— Gerai.

— Ar tu kalbėjai su dukterimis?

— Dar ne. Bet aš ketinu joms viską pasakyti rytoj. Nebėra prasmės ilgiau laukti, jos Marouaną tuojau pat pamilo. Vis dėlto keista... tarsi jos jį jau seniai pažinotų.

— Ar Marouanas nieko nesakė, ar nepadarė užuominų į ką nors?

— Visiškai nieko, jis buvo nuostabus. Bet keista, kad Leticija labai prie jo prisirišo, ir Nadia taip pat. Jos buvo prilipusios priėjo. Niekada jos taip nesielgia su savo draugais. Niekada...

— Tu esi labai susinervinusi...

Aš nesu susinervinusi. Aš esu smalsi. Ar broliai ir seserys gali vieni kitus atpažinti? Kas tarp jų vyksta, kad viskas taip akivaizdu? Ar yra koks nors signalas, ar kas nors bendra, ko jie patys nežino? Aš tikėjausi visko ir kartu nieko, bet ne tokios instinktyvios meilės.

— Tu turėtumei galbūt palaukti dieną ar dvi...

— Ne. Rytoj sekmadienis, mes nueisime į kontoros kavinę, ten bus tuščia ir aš ramiai pasikalbėsiu su Leticija ir Nadia. Žiūrėsime, Antonijau, ką mums Dievas duos.

Be dukterų dar yra aplinka, kaimynai ir ypač kontora, kurioje aš dirbu daugelį metų. Aš rūpinuosi tiekimu, organizuoju nedidelius pobūvius, kontoroje jaučiuosi kaip namuose, o kontoros savininkų draugiškumas labai svarbus... Kaip jiems pristatyti Marouaną po dešimties metų?

Aš turiu pabūti viena su dukterimis. Jos teis savo motiną už dvidešimties metų melą, taip pat teis moterį, kurios jos nepažįsta, Marouano motiną, kuri jį slėpė visus tuos metus. Jos teis tą, kurijas myli ir globoja. Aš joms dažnai sakydavau, kad jų gimimas yra mano gyvenimo laimė. Ar jos supras, kad Marouano gyvenimas buvo didelis košmaras, apie kurį aš jam niekada nesakiau?

Rytojau rytą apie devintą valandą prabudome kaip paprastai.

— Aš tau išvirsiu kavos, mamyte?

— Su mielu noru išgersiu.

Toks yra ryto ritualas ir aš visada atsakau „su mielu noru išgersiu“. Kai dėl mandagumo ir pagarbos vienas kitam, aš nenuolaidžiauju. Man atrodo, kad čionykščiai vaikai dažnai yra blogai išauklėti. Jų kalba, kurios jie išmoksta mokykloje, stačiokiška. Antonijus ir aš, mes griežtai draudžiame nemandagiai kalbėti. Leticija ne kartą gavo barti nuo tėvo už nemandagų atsakymą. Aš buvau gavusi tik vienintelį — vergijos — auklėjimą.

Leticija man atnešė kavos ir stiklinę šilto vandens. Ji mane ir savo seserį švelniai pabučiavo. Meilė, kuria mane apgaubia dukterys ir jų tėvas, mane stebina kiekvieną dieną, tarsi aš jos nebūčiau verta. Tai, ką aš žadu daryti, taip pat yra sunku ir dėl kitų priežasčių, ne vien dėl baimės sutikti sūnaus žvilgsnį.

— Aš norėčiau su jumis pakalbėti apie vieną labai svarbų dalyką.

— Na, pradėk, mamyte, mes klausome.

— Na, ne čia, aš jus veduosi į kontoros kavinę.

— Tu šiandien nedirbi! O, tu žinai, aš galvojau apie vakarykštį vakarą, jis buvo nuostabus, ar tau neskambino Marouanas?

— Mes grįžome vėlai, jis tikriausiai dar miega.

Jei tai nebūtų jos brolis, aš jaudinčiausi. Jos plepa tarpusavyje ir joms nerūpi tas neįprastas ėjimas sekmadienio rytą į kontorą. Tai man šovė į galvą tokia mintis. Jos eina su mama, mama eina kažko į kontorą ir paskui... Nesvarbu, jos manim pasitiki.

— Vakar mes puikiai praleidome vakarą.

— A, tai štai ką tu norėjai mums pasakyti?

— Pakentėkite, išgirsite viską iš eilės... Taigi vakar puikiai praleidome vakarą su Marouanu, ar tai jums nieko nesako? Po šio vakaro su Marouanu, ką jūs pagalvojote apie jį?

— Kad tai malonus vaikinas, kuris gyveno pas tavo įtėvius, bent taip jis pats sakė...

— Na, jis yra gražus ir malonus.

— Tai jo grožis ar jo simpatiškumas jus vilioja?

— Viskas, mamyte, jis atrodo labai švelnus.

— Iš tikrųjų... Ar jūs prisimenate, kad aš buvau nėščia, kai mane padegė? Aš jums apie tai pasakojau.

— Taip, tu mums pasakojai...

— O gimęs vaikas, kaip manote, kur jis yra?

Jos keistai sužiuro man į akis.

— Jis ten nepasiliko! Tavo šeimoje!

— Ne. Ar tu nenumanai, kur galėtų būti tas vaikas? Ar tu niekada nematei žmogaus, kuris būtų į tave panašus, Leticija, arba į tave, Nadia? Arba į mane, kokį nors žmogų, kurio balsas būtų toks pat, kuris vaikščiotų taip kaip aš?..

— Ne, mamyte, aš tau sakau, kad ne.

— Ne, mamyte.

Nadia kartojo tuos pačius žodžius, kuriuos sakė jos sesuo — apskritai Leticija buvo jos minčių reiškėją, — nors išvakarėse aš pajutau ją apėmusio pavydo lašelį. Marouanas daugiau juokavo su Leticija ir šiek tiek mažiau kreipė dėmesio į Nadią. Ji manęs klausė labai įdėmiai ir nuo manęs nenuleido akių.

— Tu taip pat, Nadia, nežinai?

— Ne, mamyte.

— Tu, Leticija, esi vyresnė, tu turėtumei prisiminti? Tu jį tikrai matei pas mano įtėvius...

— Aš tau prisiekiu, kad ne, mamyte.

— Tad štai, tai buvo Marouanas!

— A, Dieve, mano, tai buvo Marouanas, tai su juo buvome vakar vakare!

Ir jos abi apsipylė ašaromis.

— Tai mūsų brolis, mamyte! Jis buvo tavo pilve!

— Tai jūsų brolis, jis buvo mano pilve ir aš jį pagimdžiau vienui viena. Bet aš jo ten nepalikau, aš jį atsivežiau čia.

Dabar aš imu aiškinti patį sunkiausią dalyką kodėl aš leidau jį įvaikinti. Aš kruopščiai ieškau žodžių, žodžių, kuriuos aš jau girdėjau psichiatro kabinete: „persitvarkyti...“, „susitaikyti su padėtimi...“, „vėl tapti moterimi...“, „vėl tapti motina...“

— Tu tai slėpei savyje dvidešimt metų, mamyte! Kodėl tu mums nieko nesakei anksčiau?

— Jūs buvote dar vaikai, nežinojau, kaip jūs į tai reaguosite, aš norėjau pasakyti, kada jūs būsite didesnės, kaip apie randus... kaip apie liepsną. Čia tas pats kaip statyti namą: reikia dėti vieną plytą po kitos. Jeigu plytą padėsi netvirtai, kas atsitiks? Plyta nukris. Čia tas pats, brangioji. Mamytė norėjo pastatyti savo namą ir aš maniau, kad vėliau jis bus tvirtesnis ir pakankamai aukštas, kad į jį galėtų įeiti Marouanas. Kitaip mano namas galėjo sugriūti ir aš nebegalėčiau nieko padaryti. Tačiau dabar jis stovi. Dabar reikia jums rinktis.

— Tai mūsų brolis, mamyte. Pasakyk, kad jis ateitų į mūsų namus kartu gyventi. Kaip manai, Nadia? Mes turėsime didelį brolį. Aš svajojau turėti didelį brolį, aš tau visada sakiau, kad norėčiau tokio brolio kaip mano draugės. Ir aš dabar turiu didelį brolį, jis yra čia, tai Marouanas! Na kaip, Nadia?

— Aš tuojau pat ištuštinsiu spintą ir taip pat jam užleisiu savo lovą!

Nadia daugiau man nebeduos kramtomosios gumos! Ji yra labai kilni, bet lengvai nedalija savo daiktų. O savo broliui, ji viską atiduos!

Stebėtina, brolis netikėtai atsirado nežinia iš kur, ir ji pasiruošusi jam viską atiduoti...

Štai kaip nepažįstamas didelis brolis įėjo į namus. Taip pat paprastai kaip ištuštinti spintą ir užleisti lovą. Greitai turėsime didesnius namus, bus jo kambarys. Aš esu netekusi proto iš laimės. Jie leidžia laiką skambindami vieni kitiems telefonu, laukdami vieni kitų ir aš maniau, kad greitai jie susibars. Tačiau Marouanas yra didelis brolis ir jis greitai ėmė vadovauti seserims:

— Leticija, tu nekalbėk su mama tokiu tonu! Ji tavęs paprašė pritildyti televizorių, taip ir padaryk! Tau pasisekė, kad turi tėvus, todėl juos ir gerbk.

— Nejaugi, gerai, atleisk, aš daugiau taip nedarysiu, pažadu...

— Aš čia ne bartis atėjau, bet tėtis ir mama abu dirba. Kodėl šitame kambaryje tokia netvarka?

— Mokykloje taip sunku mokytis, juk tu pats anksčiau už mus mokeisi! Žinai, ką tai reiškia!

— Taip, iš tikrųjų, bet tai ne priežastis, kad taip elgtumėtės su tėčiu ir mama.

Paskui Marouanas manęs paklausė:

— Mamyte, ką mano Antonijus? Ar nesielvartauja Antonijus, kad aš baruosi su mergaitėmis?

— Antonijus yra patenkintas tuo, ką tu darai.

— Aš bijau, kad jis vieną dieną nepasakytų: „Savim rūpinkis, tai mano dukterys...“

Bet Antonijus to nepadarė. Jis pasielgė protingai. Priešingai, jis buvo labai patenkintas galėdamas perleisti Marouanui truputį savo valdžios. Bet nuostabiausia, kad mergaitės geriau klauso brolio negu tėvo ar manęs... Su mumis jos ginčijasi, jos gali trinktelėti durimis, bet su Marouanu taip nesielgia. Dažnai aš sau sakau: „Kad taip būtų ir toliau...“

Kartais tvyro nedidelė įtampa. Leticija atbėga pas mane į lovą:

— Jis mane nervina!

— Jis yra teisus kaip ir tavo tėvas. Tu negražiai atsikalbinėji...

— Kodėl jis sakė, kad išeis, jeigu jo neklausysime? Ir kad jis atėjo ne bartis su mumis..?

— Tai normalu. Marouanas nepatyrė laimės, jis pergyveno sunkių laikotarpių, kurių jums neteko pergyventi. Tėvai jam yra labai svarbūs, jam labai brangi mama, kurios jis neturėjo, ar supranti?

Jeigu aš galėčiau atsikratyti kaltės jausmo, kuris dar labai dažnai mane kankina... Jeigu aš galėčiau pakeisti odą... Aš pasakiau Marouanui, kad nusprendžiau papasakoti mūsų istoriją knygoje, jeigu jis sutiks.

— Tai bus tarsi mūsų šeimos albumas. Ir liudijimas apie garbės nusikaltimus.

— Vieną dieną aš ten nuvažiuosiu...

— Ko tu važiuosi ten ieškoti, Marouanai? Keršto? Kraujo? Tu gimei tame krašte, bet tu nepažįsti to krašto žmonių. Aš taip pat apie tai svajoju, aš taip pat jaučiu neapykantą, man atrodo, kad man palengvės, jeigu aš atvažiuosiu su tavim į kaimelį ir jiems sušuksiu: „Pažiūrėkite visi! Tai Marouanas, mano sūnus! Mes degėme, bet nenumirėme! Pažiūrėkite, koks jis gražus ir stiprus, protingas!“

— Aš norėčiau iš arti pamatyti tėvą! Aš norėčiau suprasti, kodėl jis tave pametė, juk jis žinojo, kas tavęs laukė...

— Galbūt. Tačiau tu geriau viską suprasi, kai mūsų gyvenimas bus papasakotas knygoje. Aš pasakysiu viską, ko tu dar nežinai, ir taip pat, ko dar nežino daug žmonių, nes nedaug yra tokių išlikusių gyvų moterų; be to, tarp jų yra moterų, kurios dar slepiasi ir ilgai slėpsis. Jos gyveno persekiojamos baimės ir visą laiką gyvena baimėje. Aš galiu paliudyti norėdama joms padėti.

— Tu bijai?

— Truputį.

Aš bijojau dėl to, kad mano vaikai, ir ypač Marouanas, gyvena galvodami apie kerštą. Kad tas žiaurumas, persiduodantis iš kartos į kartą, vis dėlto paliko, nors mažytį, pėdsaką jo sąmonėje. Jis taip pat turi statyti savo namą dėdamas plytą prie plytos. Knyga labai padės pastatyti namą.

Aš gavau sūnaus laišką, parašytą gražiu apvaliu raštu. Jis norėjo mane padrąsinti imtis šio sunkaus darbo. Perskaičiusi tą laišką, aš dar kartą apsiverkiau.

Mamyte,

po viso to laiko, kurį gyvenau vienas, be tavęs, pagaliau tave vėl pamačiau. Nepaisant viso to, kas Įvyko, tai man suteikė viltį naujam gyvenimui. Aš galvoju apie tave ir tavo drąsą. Ačiū už šią mums dovanotą knygą. Ji man taip pat gyvenime suteiks drąsos. Aš tave myliu, mamyte.

Tavo sūnus Marouanas.

Papasakodama savo gyvenimo istoriją pirmą kartą, aš prisiverčiau prisiminti tolimiausiuose atminties kampeliuose paslėptus dalykus. Tai yra kur kas įtikinamiau negu viešas liudijimas ir skausmingiau negu atsakyti į vaikų klausimus. Tikiuosi, kad ši knyga keliaus po pasaulį ir pasieks Transjordaniją ir kad žmonės jos nesudegins.

Mūsų namuose ši knyga stovės knygų lentynoje ir viskas bus pasakyta vieną kartą visiems laikams. Aš ją įrišiu į odinius viršelius, kad nesuplyštų, o jos pavadinimas bus užrašytas gražiomis paauksuotomis raidėmis.

Ačiū.

Suada

Išleista kur nors Europoje

2002 m. gruodžio 31 d.